Darbe nuėjau į vieną iš kambarių, pas Liudviką, kuris labai mėgsta sekti dienas ir kambaryje turi visą kolekciją kalendorių, kuriuose pažymėta šiandieninė diena, ir tik tada susivokiau - SPALIS JAU. Pakraipėm kartu galvas ir nuėjom savais reikalais. Mėnuo. Praėjo mėnuo nuo mano atvykimo į Austriją. Pamenu kokia pradžioje buvau pasimetusi, nesusivokianti tarp svetimos kalbos, o tuo labiau austrų dialekto. Visiška gyvenimo naujiena. Antrą dieną po atvykimo jau buvau supažindinta su savo darbo vieta, trečiąją - turėjau vokiečių kalbos kursus, o po savaitės jau važiavau į Vieną.
Bet nėra nieko, prie ko žmogus neprisitaikai, o tuo labiau, atsidūręs naujam sūkūry, mąstai plačiau, elgies spontaniškiau, savianalizuoji ir mokais. Kitaip ir neįmanoma, kai pirmą sykį susiduri ir dirbi su žmonėmis, kurie yra neįgalūs, ir diena iš dienos gyvena namuose, kuriuose visą parą padeda kantrieji darbuotojai. Vieną dieną susimąstai apie sveikatos turėjimo neįvertinimą, kitą - jau įvyksta natūralus pasibaisėjimas, gailestis, dar kitą - stebi jų individualumą, ir kaip kiekvienas išsiskiria savo pomėgiais, sugebėjimais. Pavyzdžiui - Karlas mėgsta simpsonus, kepures su snapeliu, į kiemą eina su raudonais Adidas sportbačiais, jis turi kambarį ištapetuotą Houmeriu bei visokiais gyvūnais. Giunteris labai noriai padeda tvarkantis po pusryčių bei pietų, jo kambaryje visada labai skaniai kvepia. Helmutas primena tikrą Grinčą, tas, kuris Kalėdas vogė. Jis vis bando kojas užsikelti ant stalo, nors visuomet jam tai draudžiama, jis nusijuokia kaip tikras pinčiukas, kai būna jo viršus. Karlas O., su visais ir visuomet sveikinasi, kas labai gaišina,kai jis turi eiti į darbą arba ką nors kitką veikti, taip pat jis dažnai išgeria ne tik savo, bet ir kito kavos puodelį bei yra tikras krapštukas.
Kuo vis labiau pažįsti, tuo vis labiau, tai nebeatrodo svetima, tiesiog jau natūralu, rytą pradėti su jais ir saulei išgiedrijus rūką iš po kalnų, ankstyvą popietę šliuožti namų link nuo kalvos, obuoliais nuklotu keliuku.
Diena veją dieną. Atrodo spalis turėtų kviesti įsisupti į dekį su arbatos puodeliu ir kažkuom gardaus, tačiau mane jis dar kviečia išbėgti į lauką pabėgioti vienmarškine palei upę bei obuolį graužti kieme prie namų. Visgi dar nerūstusis ruduo pas mus ir nežinau ar ilgai, bet džiugiai šilta nesutema.
Indrė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą