Na, taip, Austrija, tai ne Portugalija, Gran Kanarija ar Italija, orai ne tokie šilti, bet ir ne tokie šalti kaip Lietuvoje, taip, čia "egzotikos" nelabai rasi. Bet matyt likimas taip jau sudėjo, kad esu čia, o ne kur kitur. Kartais net ir neiškant panašumų, jų atsiranda - nedirbtini žmonių charakteriai, solidumas, nesintetinė duona bei daržovės, sotus maistas, architektūra, apstu gamtos.
Vakar nuvykom į Freistadt'ą, kuriame pasijaučiau kaip kiek mažesniame Klaipėdos senamiestyje su lengva rudenine Palangos parkų ramuma. Galbūt priežastis tų panašumų netokia tolima dėl to, jog visgi Klaipėda, kurioje gimiau bei augau, senais gūdžiais laikais buvo vokiečių Memelio miestas? Kad ir kokia būtų visų tų panašumų priežastis, popietė su Freistadto alumi rudeninėj lapų alėjoj bei Mocarto torto gabalu vienoje bakalėjoje buvo tai, ko taip ir norėjos tingiam savaitgaliui.
Pakraunamo sekmadienio!
Indrė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą