Šiandien darbe gaminau lietuvišką maistą mūsų šauniam būriui (~14žm). Išsivertus į vokiečių kalbą reikiamus ingridientus padaviau sąrašiuką virėjai, vildamasi, kad mes viena kitą supratom kas yra kondencuotas pienas ir ar jo tikrai yra parduotuvėse - patikino, kad viskas aišku ir bus nupirkta šiandienai. Tad, šiandien nuo devynių, sukiojausi iš peties - smulkinau, viriau, maišiau, skutau ir kepiau. Visgi, turėjome pietauti 11.30, bet ponas Kugelis dar mėgavosi karštos orkaitės ypatumais, o susėdę klientai, kaip traukinių stoty, su nekantrumu laukė atvažiuojančio maisto. Ir kugelis kaip greitai atsiradęs ant stalų, taip greitai ir išnyko. Tiksliai nežinau, iš mandagumo visi kėlė nykščius ir sakė 'hat gut geschmeckt!!' ar išties buvo gardu, bet likau patenkinta įvykdžiusi įšūkį! O ir tinginys tingiai kvietė popietinio poilsio, kuo dauguma ir tenkinosi. Pagaliau ramiai atsisėdus paragauti ir aš, tokia lietuviškai maloni palaima užplaukė galvoje, kad net su ilgesiu atsidusau. Nebereikalo sako - kai nebeturi, tai imi vertinti:)
O į darbą kaip tikras civilizuotas žmogus einu kasdien. Rytais su lig saulės kėlimuosi padarau mankštą, kol užlipu į kalvą ant kurios stovi išsirikiavę visi slaugos namai ir centrai bei popiet jau leidžiuos žemyn, pamojuodama visiems asiliukams, poniams ir vištoms su kalakutu. Na, pas mus čia, kaip ir ne kaimas skaitos, bet kartais jaučiuosi tikrai kaip jame.
Indrė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą